Dažnas iš mūsų turi kaltės jausmą, kurį nešiojamės dėl savo vienokio ar kitokio praeities poelgio. kirminas graužia, niekaip neina nei pamiršti, nei atleisti sau.

“Visas” pasaulis tarkuoja ir dar, kad nebūtų maža, patarkuoju ir save, nes nu kaip čia sau atleisti. Draugui, draugei, bendradarbiui, artimui tai galima atleisti, bet tik ne sau.

O jeigu pažvelgtume į savo suklydimą iš kitos pusės? Jei pabandytume padėkoti sau už patirtis, kurias patyrėm?

Gali būti, kad šiandien nebūčiau tas kas esu, jei praeityje būčiau pasirinkusi tik “teisingus” kelius.

Dėkoju savo suklydimams, nes galiu džiaugtis tuo kas esu