Būdama maža mergaite svajojau būti gydytoja. Žavėjausi žmonėmis, kurie padeda kitiems. Visada atrodė, kad gydytojas tai daugiau nei žmogus, tai tarsi super herojus žemėje. Deja, pritrūko ryžto ir drąsos stoti į medicinos universitetą, matyt, bijojau, kad man gali nepasisekti įveikti ilgių ir sunkių studijų. Tad nusprendžiau, geriau net nebandyti įgyvendinti svajonės, nei pasirinkti nepasisekimą.

Priėmiau realybę, nustojau svajoti ir pasileidau po gyvenimą ieškoti savęs. Matavausi įvairius vaidmenis, profesijas, dirbau visokius darbus, o maža mergaitė viduje draskėsi ir prašė mano dėmesio, ji tai nenustojo svajoti.

Taip ieškodama savo pamestų svajonių atsidūriau pirmą kartą psichoterapeuto kabinete, nors jau tada vedama savo intuicijos mokiausi psichologijos, apie psichoterapiją mažai ką žinojau. Nei kas tai, nei kokio rezultato galiu pasiekti, nežinojau ir ko einu. Jaučiau tik tai, kad turiu kažką daryti, kad sužinočiau, kas AŠ ir kuria kryptimi man eiti.

Psichoterapijoje manęs laukė ilgas, bet įdomus darbas, kupinas atradimų. Aš išdrįsau pažinti save. Supratau, kad mano noras padėti kitam žmogui niekur nedingo ir, kad galiu būti gydytoja, tik kitaip.

Taip išsilaisvino mano troškimas ir mažos mergaitės svajonė, kuri man parodė kryptį – geštalto krypties psichoterapiją.